Šioje sustingusioje minčių ir sniego dykynėje pabundi į tokią didžiulę tylą, lyg klausytumeisi. Peizažas driekiasi be galo, visos kryptys vienodos, kiekvienas šešėlis – tavo dvejonių aidas. Pradedi eiti – ne todėl, kad žinai, kur eiti, o todėl, kad stovėjimas vietoje – lyg pasiduotum pačiam šalčiui.